Aplinkui Vilnių yra labai daug Vokių: Vokė, Trakų Vokė, Mūrinė Vokė, Juodoji Vokė, Baltoji Vokė ir visokios kitokios vokės. Net sunku susivokti, kuri yra kuri. Pradėdamas 2021-ųjų metų šiltąjį žūklės sezoną nusprendžiau apsidairyti Baltojoje Vokėje.
Internete savaitgalį radau
svetainę, kurioje skelbiama, kad dabar taikoma akcija – 7,00 EUR už pusdienį ir
gali sau žvejoti tvenkiniuose. Ragelį pakėlė nuotaikingas Dainius, kuris
paaiškino, kaip tuos tvenkinius rasti ir pažadėjo atvykti atimti pinigus, kai
jau ten pasirodysiu. Pasitikslinau, ar nereikėtų pinigų pasiimti daugiau,
tačiau jis sakė, geriau to nedaryti, nes visus ir atims.
Pirmadienio popietę pasiėmęs septynis eurus, meškeres ir visa kita, sėdau į automobilį ir patraukiau Baltosios Vokės link. Kirtus Pagirius, dešinėje palikus posūkį į Keturiasdešimties totorių kaimą, reikia važiuoti tiesiai per visokias kryžiškes, papiškes ir kitus mikašiūnus, kol galiausiai įriedėjus į Baltosios Vokės gyvenvietę iš karto sukama dešinėn ir Durpininkų (!) gatve traukiama tolyn. Vėliau, pravažiavęs prie pramoninių pastatų traktoriukais besidarbuojančius darbininkus, kiek per anksti susigundžiau pasukti dešinėn, tad pasisukiojęs po pievą, nusprendžiau grįžti pas pravažiuotus vyrukus pasitikslinti kelio.
-
Ne znajem, – sakė vienas, truktelėdamas pečiais,
– prudy, kakyje prudy?
-
Aaa, gal čia tie mokami, kur žvejojama, –
rusiškai numykė kitas, – kur vartai prie upės…
-
Taip, taip vartai, – patikslinau, prisiminęs Dainiaus
pasakojimą telefonu.
-
Tada važiuok tiesiai, tiesiai, kol kirsi upę ir
įsiremsi į vartus, o tuomet suk dešinėn, – paaiškino antrasis darbininkas,
mindžikavęs prie užvesto traktoriuko ir pridūrė: jei ką, sakyk, išversiu vartus
su savo technika!
-
Būtinai,
– pažadėjau aš ir padėkojęs nurūkau nurodyta kryptimi.
Duobėtu keliu šiaip ne taip
atsibeldžiau iki vieno iš Baltosios Vokės tvenkinių, kuris pasirodė esantis ne
toks jau ir mažas. Prie antrųjų vartų dunkso nedidelis namukas-būdelė – sezono
metu ji matyt veikia ir čia gali susimokėti už žūklę. Kadangi kairėje jau
stovėjo bent 3 automobiliai, pasukau dešinėn ir ėmiau ieškoti tinkamo kranto.
Netrukus įsipraudžiau tarp kelių ir čia jau įsitaisiusių žūklautojų – gal visai
ir neįsispraudžiau, nes tiek į kairę, tiek į dešinę iki kitų žvejų buvo visai
padorus atstumas, kad sudžiūvusių vandens stagarų apsuptyje pasijaustumei gan
privačiai.
Pasiruošęs meškeres užmečiau du
feederius, o aplink juos ėmiau sukiotis ir su plūdine. Iš priešingo kranto
sklido šūdinos rusiškos muzikos garsai (žanro klasika) ir isteriškai
besijuokiančio kažkokio dziedo vapalionės. Ausis raižė itin dažnai nugirstamas
žodis jabat. Hiperaktyvių žvejų
kalboje jis buvo kas trečias, o gal ir kas antras. Vilius sako, kad taip būna
dviem atvejais: arba jiems labai gerai kimba, arba visai nekimba. O gal šiaip
linksma… Bet tokio linksmumo neapsikentusi gulbė staiga ėmė plakti milžiniškais
sparnais, lėtai įsibėgėjo kaip boeingas ir pakilusi orą bei skleisdama visus
įmanomus gulbėms gamtos dovanotus garsus, perskrido į užnugaryje telkšantį kitą
tvenkinuką. „Jabat!“, – žvilgsniais ją palydėjo žvejai, kuriems matomai žūklė
jau buvo tapusi nuobodi – beveik visai nesigirdėjo kibimus fiksuojančių signalizatorių
įspėjamųjų pypsėjimų.
Prisiminiau, kad pats metas
paskambinti nuotaikingajam Dainiui ir paprašyti, kad jis atvažiuotų apmokestinti
žūklę.
-
Aš jau vietoje, galite atvykti ir atimti
septynis eurus, – tariau į ragelį.
-
Cha, cha, – nusikvatojo jis. – Kaip kimba? –
pasiteiravo, visiškai nesiruošdamas niekur vykti.
Žodžiu, leido man nemokėti.
Turbūt tingu buvo belstis duobėtu keliu dėl tų septynių eurų.
Feederių galūnėlės visai
nesiruošė judėti, o plūdine meškere pričiupau pirmąją zenono kuoją. Žinoma,
nedidelę. Kuo mes labiau su Viliumi senstame, tuo mažesnes žuvis pagauname. Toks
yra „Poetinės žūklės įlankėlės“ dėsnis. Mes esame išskirtiniai ir unikalūs,
todėl paklausti apie laimikius, ne rankomis užsimojame, o nykščiu ir rodomuoju
pirštu stengiamės parodyti kuo mažesnę atkarpėlę. Net jei tinklelyje spurda
didelė žuvis (sapnuose). O jei kur nors važiuosite žvejoti, tai Viliaus geriau
išvis neimkite. Jis yra labai paslaptingas ir klastingas. Prisėlinęs iš už
nugaros gali paslapčia atgal į vandens telkinį paleisti jūsų jau pagautą žuvį.
Argumentuodamas tuo, jog laimikis greičiausiai yra invazinis ir tas faktas jūsų
gyvenimus gali apversti aukštyn kojomis. Jis taip elgiasi ne iš blogos valios,
bet gali nutikti taip, kad vakare neturėsite ko pačirškinti keptuvėje. Žinoma,
Viliaus virtuvėje tuo metu sklandys šviežios keptos žuvies aromatas.
Kaip ir gulbė, nusprendžiau
išmėginti ir užnugarinį tvenkinį. Vos įmesta plūdė ėmė strakalioti ir bėgioti į
šonus. Vėl pagavau kuoją. Šį kartą didesnę. Kol ant kabliuko moviau naują
masalą, netikėtai išgirdau keistą garsą. Tsss, tsss, tsss, – kažkas šnypštė, o
tasai šnypštimas priminė per ventilį praleidžiamą padangos orą. Apsidariau į
šonus, nieko įtartino nepastebėjau. Tik tada žvilgtelėjau žemyn. Tsss, tsss,
tsss, – prispausta dešiniu guminiu batu šnypštė gyvatė. Ot, žalty neraliuotas,
primyniau netyčia po kojomis pasipainiojusį šliužą! Vos pakėliau batą, šliužas iš karto movė apdžiūvusių
žolių tankmėn – nespėjau pamatyti ausų, gal tai ir ne gyvatė, o tikrų
tikriausias žaltys, kurie dabar yra itin aktyvūs.
Paskui kaip slaptasis agentas iš kažin kur atplaukė varlė, sustingo it
numirusi ir ėmė spoksoti į mane žvejojantį priekaištingu žvilgsniu. O gal ir
visai nepriekaištingu. Gal tai kokia nors varle pavirtusi pasakų princesė,
simpatizuojanti žvejams? Gana svaigti, vyniok tik vėjo gūsių gairinamus
feederius ir važiuok namo! Baltoji Vokė ir be tavęs susivoks, kas
pasaulyje yra geriausia.
Paleidau kuojas toliau bėgioti po tvenkinį ir palikęs ant kranto nakčiai pasiruošusius taksistus su praviromis automobilių bagažinėmis ir su begale meškerių stoveliuose bei baltosios buteliukais ant staliukų, duobėtų keliu pajudėjau Pagirių link.
Nei žvyno, nei pagirių.
Iki kitų kartų.
„Poetinės žūklės įlankėlės“ redaktorius
Nerijus Ledklanis. 2021-04-19
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą