Vilkokšnis (2)

Šiek tiek netikslią informaciją praeitos žūklės metu pateikė velkiautojai. Iš tikrųjų už žvejybą Vilkokšnyje asmeniui reikia mokėti 3 Lt už dieną arba 26 Lt už metus (plastikinės gan erdvios valties nuoma - 25 Lt). Kadangi šį kartą pavažiavome kiek toliau, tai atsidūrėme šalia Vilkokšnio poilsio bazės, kurioje vietinei moterėlei ir sumokėjome duoklę (net kvitą išrašė). Vieta jauki - nedidelis kaimelis ant kranto, pušynėlyje - poilsio bazė su šalia aptvaruose besiganančiais arkliukais, nuo statoko kranto regimos Vilkokšnio vandenų ilgybės su ramiomis įlankėlėmis…

Vilkokšnio raudės

2010 metų gegužės 1 d.

Vilius gan taikliai pastebėjo, kad Tarptautinę darbo žmonių dieną žmogus turėtų dirbti dvigubai, o ne ilsėtis ar apeliuoti į papildomą išeiginę. Jei egzistuotų Tarptautinė nedarbo žmonių diena, tuomet - kitas reikalas. 2010-ųjų metų gegužės pirmajai dienai teko būti šeštadieniu, todėl tokią dieną galėjo dirbti tik išties tarptautinis darbo žmogus, o ne Vilius ir tuo labiau aš, - tarptautinis nedarbo žmogus.

Žvejo išpažintis

2009, spalis

Vilius yra tikras žvejys. Tikrą žvejį pažinsi pagal jo nepagautą žuvį. Tiesa, Vilius žuvies kartais pagauna, bet tai jam netrukdo būti tikru žveju. Štai, pavyzdžiui, vieną rugsėjo pradžios šeštadienį nutarškėjome į Trakus, Vilius sudūrė spiningą, plačiai užsimojo nuo liepto ir, ką Jūs manot (!), iš bundančio vandens nė nemirktelėjęs išvyniojo adatiniais dantukais besišypsančią trijų šimtų gramų lydekaitę! Iš vieno vienas, kaip mėgsta sakyti sportininkai. Vilius daugiau ir nežvejoja, nes jis - tikras žvejys, o ne sportininkas. Susivynioja meškerę ir važiuoja namo. Net ir tada, kai užmetęs pirmą kartą nieko nepagauna. Antro karto niekada nebūna. Gal aš truputį idealizuoju savo bičiulį, gal truputį juokauju, ironizuoju ar pašiepiu, gal man taip tik kartais atrodo, nes tąkart, regis, Vilius pakirto dar vieną panašią žioplą plėšrūnę.