Gegužės 26 d.
2020-tų Kristaus metų gegužės 26-tą dieną su Viliumi
užnugaryje palikę koronos krimstelėtus Žirmūnus, visokias veltėdžių nutupėtas
turniškes, laurų lapų kvartalus, visokias 19-ojo covido apgraužtas zbigniewų
bei igariokų nemenčines ir antavilius, patraukėme Pabradės link. Du pabėgėliai
iš Vilniaus netrukus buvo pastebėti ties Pabradės pabėgėlių registracijos
centro tvoromis, paskui jų automobilis pasuko kairėn ir ėmė lėtai riedėti
Molėtų rajono pusėn.
Kelionė vos nesibaigė ties... Kabakėliu. Gerai, kad dar
kabakas pakeliui nepasitaikė, nes tuomet tai jau tikrai būtume metę kelią dėl
takelio. Vilius, tarsi įvartį įmušęs Neimaras, vis bandė pirštais parodyti,
kaip jis myli Kabakėlį.
Virš gyvenvietės ženklo kabėjo kitas įspėjamasis
trikampis ženklas su raudonais apvadais, kuris, pagal naujas kelių eismo
taisykles, reiškia, kad nuo alaus gali išsipūsti pilvas.
Kabakėlio gyvenvietė yra keista, nes joje nematėme nė
vieno namo. Gal tai miško žvėrims skirta užeiga?.. Ką čia supaisysi...
Atsispyrę pagundai, sulindome atgal į žvejybinį bolidą ir
toliau riedėjome į Arnionių apylinkes. Posūkį į Spenglo ežero pakrantes
pravažiavome, tad teko apsisukti ir grįžti atgal. Prie medžio pritvirtinta
lentelė bylojo, kad šis vandens telkinys išnuomotas. Reikia skambinti nurodytu
telefonu ir įsigyti leidimą čionai žvejoti. Vilius dėl viso pikto į savo
aparatą įsivedė nurodytą telefono numerį ir mes keliavome toliau.
Ant tiltelio, dešinėje, ties ta vieta, kur Spenglos upė
įsilieja į Spenglo ežerą, su meškere rankoje rymojo žilas seneliukas. Atrodė, kad
jis tuoj užmigs arba numirs ir įkris į srovę. Nieko tokio, jei taip ir būtų
nutikę, jį į krantą turbūt būtų išvilkę kairėje pusėje prie ežero dugnines
meškeres ruošę kiti žvejai. Arba spiningautojai.
Palei Spenglą besidriekiančiu šunkeliu dardėjome tolyn,
ieškodami vietos, kur prisiparkuoti. Nors buvo antradienis, žvejų automobilių
pastebėjome nemažai. O kas čionai dėsis vasaros savaitgaliais, baisu net ir
pagalvoti. Visgi nebus taip baisu kaip Palangoje – tai galiu pažadėti. Dėl
pandemijos diktuojamų sąlygų Palangą šią vasarą ištiks kur kas tragiškesnė
lemtis, nei visą žmoniją dėl koronos viruso su ispaniškuoju gripu draugėn
sudėjus.
Kol Vilius apžiūrinėjo pakrantę, kol telefonu per ALIS
sistemą užsakė man ir sau leidimus žvejoti Spengle dvi dienas, kol susisuko
tris meškeres (iš kur jis jų tiek gauna?), šių eilučių autorius į krantą jau
vilko pirmąjį karšiuką, liaudyje padlėščiku
vadinamą. Aš juos vadinu puskaršiais, o kartais – pokaršiais. Priklauso nuo
nuotaikos.
Dangus šiek tiek niaukstėsi, bet vėjas pūtė gan
nestiprus. Visi ženklai bylojo, kad laukia puiki žūklė. Čia jums ne Prūdiškės
šalia Vilniaus, kurias su Viliumi lankėme prieš pusantros savaitės ir kurias
jis taikliai apibūdino taip: „Reikėtų žvejui sumokėti, kad jis tenai žvejotų“.
Vos užmeti plūdę į Spenglą, ir prasideda veiksmas. Tymp,
tympt, tympt... Ir Viliui įkibo puskaršis, paskui kitas... Paskui vėl man. Po to
trumpai nulijo, kibimas tęsėsi. Keista – vien puskaršiai... Anei kuojos, anei
ešerio. Kiek jie mus gali karšinti? Tiesa, Viliui ant kabliuko ties meldais
pasimovė keli pūgžliai, kurie netrukus buvo paleisti pankuoti atgal į ežerą. O
mes taip vylėmės pakabinti kokį lyną ar kitą... Labiau nei kukurūzus žuvys čia
pripažįsta sumuštinius, tiksliau tariant, sliekų ir dzykų vyniotinį.
Apie 17 val. kibimas staiga liovėsi. Nepaisant to, kad
ežeras aprimo ir vis labiau panašėjo į stiklą. Kitame Spenglo krante šūkaliojo
žvejai, o iš nuogirdų supratome, kad jie pagavo karosų. Aplink juos vis
pasigirsdavo kartkartėmis sproginėjantis motorolerio plerpimas, skalambijantis
šunėkas. Dangų kažin kodėl vis raižė naikintuvas, užnugaryje kažkas intensyviai
šaudė: tra-ta, tra-ta-ta, tra-ta, tra-ta-ta-ta-ta-ta-ta, tra-ta, tra-ta-ta,
tra-ta, tra-ta-ta-ta-ta-ta-ta... Kas tai galėtų būti, negi medžiotojai išprotėjo?..
Aaaaaaa, tiesa, mes gi žvejojame šalia Pabradės poligono!
Nepaprastoji padėtis. Vėliau
šaudymas, kurį laiką liovėsi, paskui ir vėl prasidėjo – matyt kareivai į
poligoną atsivedė mergų ir jų akyse norėjo sužibėti. Virš ežero plačius baltus
sparnus išskleidusios sklandė klykiančios gulbės.
Saulei vis labiau spiginant į veidus, staiga intensyviai
ėmė krutėti Viliaus užmestas mano feederis.
Pakirtau. Štai į krantą ir išvyniojau jau kiek padoresnę žuvį, pretenduojančią
į karšio titulą! Tikras smagumėlis.
Apibendrinant:
per vakarą prigaudėme apie 2 kilogramus žuvies, pakvėpavome grynu oru, pašėrėme
po lietaus suintensyvėjusius uodus. Kai jau saulė nusileido už miškų kontūro, o
kitame krante iš lėto vienas po kito ėmė žiebtis naktinių žvejų žiburėliai, mes
su Viliumi patenkinti vyniojome meškeres ir traukėme automobilio link.
Miško
keliuke į ilgųjų šviesų akiratį staiga pateko… lūšis, kuri savo ilgą uodegą
netruko įtraukti į pakelės šakų raizgalynę.
Kai
Vilių paleidau Žirmūnuose, naktinis Vilnius jau buvo apsipylęs šviesomis, prie
prekybos centrų tuščios plytėjo automobilių stovėjimo aikštelės, viešojo
transporto stotelėse – nė gyvos dvasios, degalinės ilgesingai žvelgė į vis
gilėjančią naktį.
Pirmą
valandą nakties katinas Bagis įvertino mūsų laimikį.
Ir
žvynas, ir uodega.
Gegužės 27 d.
Šį
kartą Vilius nusprendė labiau „pasikaustyti“, todėl žūklės reikmenų
parduotuvėje prisipirko boilių
(baltyminių kukulių). Kadangi Kabakėlyje nebesisvečiavome, Spenglo ežerą pasiekėme
kiek ankstėliau nei vakarykščią dieną. Dešiniuoju jo pakraščiu nusibeldėme iki
pat vandens telkinio galo, bet tenai visi privažiavimai jau buvo užimti kitų
žvejų.
Teko
šiaip ne taip siaurame keliuke apsisukti ir grįžti prie praeitos dienos lokacijų,
pasirenkant kitas pakrantės vietas žūklei. Vėjas įsismarkavo ir ėmė vis labiau
šiaušti plaukus ir ežero paviršių. Dar vienas žvejys įsitaisė kiek kairiau
mūsų. Kitame krante vyravo visiška tyla ir ramybė – nė vieno meškeriotojo. Pabradės
poligone niekas nebešaudė. Turbūt vakar prieš mergas išpyškino visus šovinius.
Naikintuvai irgi kažkur išnyko, vietoje jų virš ežero sklandė gagenančios žąsys.
- Visada
geriau kimba kitame krante, – išmintingai pastebėjo Vilius, prie sistemėlės
tvirtindamas boilį.
- Taip,
visada geriau kimba ten, kur mūsų nėra, – pritariau aš.
Vilius
šį kartą plūdinių meškerių nė neruošė, susikoncentravo į feederius. O prie mano plūdės vis kabinėjosi nedidukės staiga
apsireiškusios kuojos, pūgžliai, karšiukai ir dar įkliuvo vienas piršto dydžio
ešeriukas, kuris taip giliai įrijo kabliuką, kad tik su žarnomis pavyko jį
iškrapštyti. Netekęs kantrybės, nusviedžiau plūdinę meškerę ir taip pat ėmiau
stebėti užmesto feederio raudonąją
galūnėlę. Ji kartkartėmis suvirpčiodavo, kartais stipriau įlinkdavo, kol
galiausiai pavyko pakirsti ir vieną karšiuką parkrapštyti į krantą. Feederiu iš viso susiviliojo du nedideli
puskaršiai.
Viliui
taip pat pavyko „pakrikštyti“ savo neseniai įsigytą feederį – į jo sąskaitą irgi pateko karšis.
- Jooo,
– garsiai mąstė mano sužvejovas, žvelgdamas į metaliniame tinklelyje spurdantį
dienos laimikį, – kuo toliau, tuo geriau.
- Žinoma!
– pridūriau, iš juoko vos besilaikydamas ant kojų.
Nors
ežero paviršius vėlų vakarą visai išstiklėjo, – nesimatė nė menkiausios
bangelės, juo galėjai naudotis kaip veidrožiu arba ant jo galėjai organizuoti
Pasaulio vandens čiuožikų čempionatą, – žuvys visai ėmė mus ignoruoti ir
kategoriškai atsisakė kibti. Dar, kaip tyčia, sutriko mano feederio veikla ir jis beužmetant kelis kartus iš eilės
akiplėšiškai išspjovė lauk sistemėlę su šeryklėle ir visais kabliukais,
nuplėšdamas suktuką nuo valo galo. Tai buvo ženklas, kad jau pats metas vynioti
meškeres.
Namo
išvykome kiek ankstėliau nei vakarykščią dieną, dar nebuvo visai sutemę. Kažkur
už Pabradės papuolėme į tikrą krušą. Ne, tai buvo ne meteorologinis reiškinys,
o į priekinį automobilio stiklą pilte pylė… grambuoliai (karkvabaliai). Ir taip
pylė, kad net ausis norėjosi užsikimšti. „Tekšt, tekšt, pykšt, pokšt, pokšt,
pokšt, tekšt, pykšt, tekšt, pokšt, pokšt…“, – tryško karkvabalių lavonai,
riebiai nutepdami stiklą. Taip, kad net kelią buvo sunku įžiūrėti.
- Dar
betrūko, kad iš galo imtų atakuoti! – juokėsi Vilius, ranka daužydamas salone
zujantį uodą ir galiausiai jį priplodamas prie vidinės priekinio stiklo pusės.
– 152 grambuoliai, – preciziškai suskaičiavo jis lavonus ant lango. – Lai būna
jiems Dangaus Karalystė, kitame gyvenime gal pasiseks geriau…
- Kur
jau ne, – atitariau aš, staigiai stabdydamas automobilį, nes į kelią išbėgo
lapė, kuri staigiai persigalvojusi ir apakinta ilgųjų šviesų metėsi atgal į
krūmus. – Kas per apsėdimas, tikrus žvejus net ir gamta myli… ir namo pagarbiai
palydi!!!
Likusį
kelią per „Easy FM“ radiją klausėmės niekaip negalinčio prasidėti gyvo garso
koncerto. Atrodė, kad muzikantai 15 minučių derinasi atskiras instrumentų
grupes. Net patys pradėjom dainuoti, sunkiai besimezgančiam muzikiniam takeliui
pritaikydami kitų mums žinomų grupių melodijas, žodžius.
Vilius,
savaime suprantama, vėl iššoko Žirmūnuose, o aš toliau susimąstęs vairavau
automobilį per visą naktinį Vilnių.
- Tik
tiek? – paklausė katinas, po vidurnakčio žvelgdamas į parvežtą laimikį ir į iš
žūklės reikmenų dėžutės po virtuvę pažirusias skruzdėles.
„Poetinės
žūklės įlankėlės“ redaktorius
Nerijus
Laurinavičius
Kaip pasiklosi, taip
pažvejosi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą