Plūduriuojančiose Prūdiškėse

Kai Žirmūnuose iš už buvusios džinsų parduotuvės kampo pasirodė Vilius Dinstmanas, jam iš paskos sekė vyrukas su puse sofos ant dešinio peties.

-       Tobulėji, – pasisveikinau su senokai matytu bendrapartiečiu. Ne paslaptis, Vilius jau seniai yra įsteigęs „Kūrybinės kančios partiją“, kurią sudaro pusantro nario (visas Vilius ir pusė manęs) ir su kuria šį rudenį jis ketina nušluostyti nosis dėl koronos iš laimės žaliuojantiems valstiečiams.

-       Stengiuosi, – atsakė Dinstmanas, per petį atsargiai žvilgtelėdamas į keistą palydovą, ant peties užsimetusį pusę sofos. – Tiek nugyvenę, žvejyboje nusipelnėme jaustis patogiai.

Tačiau nešikas netrukus savo nešulį įgrūdo į greta stovėjusį autobusiuką, o mes su Viliumi mano automobiliu patraukėme neeilinėn žūklėn – mat susitinkame mes tikrai retai, kaip byloja neginčytini faktai, dažniausiai tais metais, kai vasaris turi 29-ias dienas. Puiki proga mesti akmenį į „Poetinės žūklės įlankėlę“ ir taip išjudinti jau senokai nusistovėjusius šio kūrybingo žurnalo kūrybingiems žvejams vandenis. Mūsų žūklės liaudyje vadinamos „Poetinės žūklės įlankėlės“ akcininkų susirinkimu arba tiesiog sąskrydžiu.

-       Ne, mums reikia sliekų, – atsakiau jaunam vaikinukui, kuris vieno Žirmūnų prekybos centro alėjoje pasiūlė pasivaišinti čionai parduodamais džiovintais vaisiais ir riešutais.

-       Hm, – gūžtelėjo pečiais pardavėjas, o ši akimirka jo atmintyje turbūt išliks dar ilgai, net ir tada, kai susiras kitą darbą, o gal net ir visą gyvenimą…

Sliekų tame prekybos centre neradome, bet užtat Vilius nusipirko batoną. Ne dėl to, kad norėjo valgyti, o todėl, kad taip jis lengviausiai susikalba su žuvimis. Iš greta „Senukų“ įsikūrusios žūklės reikmenų parduotuvės „Kūrybinės kančios partijos“ įkūrėjas išėjo su šypsena iki ausų – vienoje rankoje švytėjo dėžutė su sliekais, o kitoje – dėžutė su knibždančiomis musių lervomis. Ko dar trūksta tikram žvejui?! Na, nebent vienos kitos žuvies…

Todėl ir patraukėme į greta Vilniaus esančias Prūdiškes. Pūtė nestiprus vėjelis, bet jam visgi sekėsi šiaušti pailgo it upė vandens telkinio paviršių. Iš dangaus saulę neretai pasivogdavo debesys, vis pagrūmodami vienu kitu lašu ant nosių galų ir ant kur ne kur žaliuojančių lelijų lapų. Geresnio oro žvejybai ir nesugalvosi, tad netrukus jau buvome pasiruošę veikti…

Kai susisukome meškeres, Vilius ėmė maišyti žuvis turėsiantį privilioti jovalą:

O paskui prakalbo ir apie tai, kokį masalą jis ruošiasi naudoti:

Svarbiausia gyvenime yra strategija, o Dinstmanas yra strategijų meistras. Todėl netruko ant kabliuko užspausti batono ir į krantą išprašyti pirmąją kuoją. Nedidelę, nes žvejodamas jis su manimi supanašėja, o aš bėgant metams pagaunu vis mažesnes žuvis. Senatvėje, jei išpultų vargas tokios sulaukti, proanūkių prašysiu dovanų mikroskopo, kad galėčiau vakarais įžiūrėti žūklės laimikį.

Kaip tyčia, pirmąją šio sezono žuvį tuojau pat pagavau ir aš. Tai irgi buvo kuoja, lygiai tokio pat dydžio kaip ir Viliaus. Nuo tos akimirkos mes tapome dvikuoju padaru. Vadinasi, „Poetinės žūklės įlankėlės“ sąskrydis įvyko!

Kad ir kiek Vilius po to svaidė raudonus iš Lenino likučių suminkytus jauko kukulius į Prūdiškių prūdą, jokių kibimų mes daugiau nebematėme. Turbūt taip išbaidėme žuvų išteklių, likusį po kruopštaus vietinių darbo elektros laidais.

-       Yra keletas žvejams akutalių vandens telkinių rūšių: 1) Valstybiniai neišnuomoti vandens telkiniai, kuriuose galima žvejoti turint standartinį leidimą žūklei; 2) Išnuomoti vandens telkiniai, kuriuose perki atskirą leidimą žvejybai; ir 3) Prūdiškės, netoli Vilniaus, kuriose žvejams turėtų būti mokama, kad jie ten žvejotų, – filosofiškai prabilo iš už meldų su meškere išlindęs Vilius, vis labiau prarasdamas paskutinius kantrybės likučius.

-       Tegyvuoja „Kūrybinės kančios partija“! – į viršų iškėlęs ranką sušukau aš.

Nėra to blogo, kas neišeitų į… blizges. Neeilinio akcininkų sąskrydžio proga Vilius man padovanojo visą dėžutę… žvejo ordinų.

 Tai išties įpareigoja vis labiau įsibėgėjantį sezoną į rankas dažniau paimti spiningą. Tai, kas liks, rudens pabaigoje susisegsiu į švarko atlapus, o kitą vasarą Tarptautinę žvejų dieną pasitempęs žygiuosiu Panerių gatve. Net pasižadėjau rašyti sukrių dėžutės dienoraštį.

-       Žinok, tikram žvejui blizgės, tas pats, kas moteriai – auskarai, – į dangų iškėlęs rodomąjį pirštą dėstė Dinstmanas.

-       Žinosiu, atsakiau aš.

-       Gal nori pasiimti sliekus ir musių lervų likučius? – rūpestingai pasiteiravo bendrininkas.

-       Tu ką, juokauji, rytoj baigiasi mano žvejo bilieto galiojimo laikas! – atrėžiau nė nesusimąstęs.

Žodžiu, žodžių galybė, o žuvys – tik dvi. Koks skirtumas pagaliau, juk žuvis ir žodis prasideda raide „Ž“. Jau lipdami į automobilį važiuoti namo, džiaugėmės, kad Prūdiškėse neužsirovėme ant čionai esančių globos namų paauglių, kurie galėjo ir meškeres atimti, ir blizges, o gal net ir namo pėsčiomis būtume grįžę…

Nei Prūdiškių, nei uodegos.

Likite sveiki ir apdovanoti akyse išnykstančiomis plūdėmis.

„Poetinės žūklės įlankėlė“

2020-05-14