Žūklės sezono pradžia... oro uoste ir... gyvenimas dar prieš akis!

Šiemet žūklės sezoną pradėjau... oro uoste. Prieš daugiau nei keletą savaičių. Iš namų, kaip nedera tikram žvejui, išvykau truputį po keturių, kai jau brėško. Turbūt jei būčiau tikresnis žvejys, išvykčiau su tamsa.

Prie kelio į Trakus pradžios degalinėje užsipyliau kuro ir jau buvau besėdąs į automobilį, tik staiga išgirdau: „A-a-a-tsiprašau, gal galėtumėt pasakyti, kaip man nusigauti... iki oro uosto?“. Neužgesintą savo mašiną palikusi moteris atrodė mažų mažiausiai sutrikusi. Greitai galvoje sukompiliavęs kelių schemą mėginau paaiškinti, kaip tenai nukakti, bet jau vos tik pradėjus pasakoti moters veidu prabėgo viso pasaulio šešėliai ir atrodė, kad ji tuoj apsiverks.

„O ar jūs niekur neskubate?“, – nervingai paklausė pasiklydėlė. „Na šiaip tai skubu“, – atsakiau aš, mintyse jau seniai ant kabliuko verdamas slieką. „Būkit geras, palydėkite mane, aš pavėluosi į skrydį!“, – maldaute maldavo ji. Iš pradžių pamaniau, kad sapnuoju ir greičiausiai apskritai tuoj pramiegosiu pirmąją pavasario žūklę... „Na ge-rai, gerai... palydėsiu“, – netrukus sutikau, nors gerai žinojau, kad teks neplanuotai sukarti daugiau nei 20 kilometrų (iki oro uosto ir atgal iki degalinės). Kaip reikiant užspaudęs ekseleratoriaus pedalą dūmiau taip, kad vėluojanti lėktuvo keleivė vos spėjo vytis. Važiuodamas supratau, kad paaiškinti iš tiesų buvo kebliau nei palydėti.

Pasiklydėlė išskrido laiku (dar norėjo atsidėkoti pinigais, bet buvo įspėta slėpti piniginę), o ir aš nesijaučiau labai kur nors pavėlavęs. Kas supaisys tų žuvų kibimą – pusvalandis ten ar ten... Tiesa, vėl važiuodamas pro degalinę pamaniau, kad jei dar kas nors kur nors prašys palydėti, gali būti, jog apskritai nepavyks pradėti žūklės sezono. Niekas nieko nebeprašė, tik vienas automobilis šalia degalinės stovėjo įsijungęs avarines šviesas, vairuotojas prie ausies buvo priglaudęs telefoną, tipseno pirmyn atgal, o šalia mašinos bamperio gulėjo mirtinai partrenktas mažytis stirniukas. Užnugaryje palikęs apkerėtą degalinę, leidausi Aukštadvario link.

Tąkart netoli Spindžiaus esančiame ežeriukyje ne ką tepagavau, penketą-septynetą nedidelių žuvelių paleidau atgal į vandens verpetus, bet užtat smagiai pasiplaukiojau valtele...

O šiandien pavyko įkirsti keletą jau šiek tiek didesnių karšių, galinčių keliauti ir į keptuvę. Trakuose. Ežere, kurio pavadinimą pamiršau... Veliasi ant liežuvio... Tasai, kuris gaubtu tilteliu jungiasi su Bernardinų-Lukos ežeru. Jei kas žinote, priminkite. Be valties ten patekti keblu. Sako, čionai būna ir lynų. Spiningavimas nebuvo rezultatyvus, tik vieną kartą kažkas nedidelio įkibo, bet atsikabino prieš pat valties bortą. Karšta visgi, uch kaip karšta! Bet, gyvenimas dar prieš akis, kaip byloja prieš skutant žuvį po ranka pasipainiojusios knygos viršelis. Tai tiek žuvies kvapo šiam kartui.

Ir žvynai, ir uodegos tebūna su Jumis!

„Poetinės žūklės įlankėlė“

Aizbergas.

2016-06-03.