Poetinės žūklės įlankėlė: Užribio žmonės, arba gyvenimo pabėgėliai kažkur šalia Pabradės poligono ir užsieniečių registravimo centro

Vos vos brėkštant gegužės rytui ir iš automobilio magnetolos švelniai liejantis „Jazz FM“ garsų tėkmei, Aizbergas, kaip ir kiekvieną pavasarį, ypatingai įplaukė į Žirmūnus. Tą ypatingumą nujausti tegali Vilius(-iai), kuris netrukus atsiuntė tokią žinutę: „Rengiuos, ruošiuosi, bėgu...“ Į repliką „Universalus žmogus!“, Vilius sureagavo taip: „Kaip visata“. Aizbergas kažin kodėl perskaitė „Kaip visada“ ir kaip visada po kurio laiko iš už džinsų parduotuvės kampo paslaptingai išniro vienas originaliausių pasaulio žvejų.

Kadangi Aizbergo krauju teka žurnalisto kraujas, šis įvykis neliko nepastebėtas. Nuotraukoje Jūs matote ne tik keletą (?) Vilių, bet ir tikimybių teorijos atspindžius. Fone netikėtai įsižiebę skaičiai reiškia tikimybę, kad ir šį kartą mes nieko nepagausime. Pasirinkite kurį norite. Beje, paskui matomą Vilių į žūklę visada velkasi dar ir keletas nematomų, kurie irgi nori žvejoti ir kurie vėliau buvo mandagiai susodinti į automobilį.

Tačiau nereikia nukabinti nosies:

Vilius yra daugelio sričių pionierius! (Jis pirmasis iš Sosnovskio barščio koto išsidrožęs kvėpavimo vamzdelį paniro į Marijanų įdubos dugną, jis pirmasis pasaulyje spiningavo nuo Džomolungmos viršukalnės, jis pirmasis Europos parlamento pagrindinėje posėdžių salėje atidarė naudotų lietuviškų žvejybos įrankių kioskelį – visko čia ir nepaminėsi).

Iš kompaktinio disko besiklausydami egzistenciškai susimąstyti skatinančią „MOVO“ dainą „Ką jie tau padarė?“, Žirmūnus palikome užnugaryje ir neskubėdami judėjome Pabradės link.

- - -

Kažkas šį kartą norėjo originaliai pajuokauti ir nuo mūsų paslėpė... ežerą. Kiek besisukiojome po Pabradę, vis nesugebėjome surasti teisingo kelio. Ir teisingo žmogaus, galinčio reikiama kryptimi bakstelėti pirštu: vieną tokį pro automobilio langą pagaliau užkalbinome, tačiau visos žmogelio mintys turbūt jau buvo alaus pūslėje, esančioje dar nedirbančioje parduotuvėje, todėl sulaukėme tokio patarimo: „Kažkur ten, ties poligonu, į kairę, dešinę...“ Ačiū. Lįsk į pečių. O Vilius lindo į mišką. Ieškoti paslėpto ežero.

Betgi gyvenime kartais taip nutinka, jog ieškodamas ežero, surandi... upę. Arba ieškai upės, o randi ežerą. Akimirką Aizbergą apsėdo mintis, kad Viliaus jau teks ieškoti pasitelkus radijo anteną:

Tačiau landusis žvejys sugrįžo pats:

Veidas toks, tartum būtų radęs ežerą, o iš tikrųjų aptiko tik Žeimeną. Teko mokytis skaityti. Žemėlapį.

Tokia tinginių dalia. Vakare lyg ir viskas buvo aišku – žemėlapyje akivaizdus vandens telkinys, ištįsęs kaip dešrelė. O tikrovėje – nei dešrelės, nei vandens:

Po dar vieno nesėkmingo bandymo, Vilius nusprendė sutapti su žeme (gal pasidarė truputį gėda?):

O Žeimena visu savo grožiu akino pavasario rytą:

Sugrįžę į Pabradės miestelį Aizbergas ir Vilius pagaliau sutiko ne tik nuo grandinės nutrūkusį keistą padarą (buldogo ir gremlino mišrūną), kuris, žinoma, žmogiškai kalbėti nemokėjo, bet ir vieną mikčiojantį žmogelį, padėjusį po truputį įminti paslėpto ežero mįslę. Dar keletas kito pabradiečio užuominų ir voila!

Aizbergas ir Vilius pripūstoje valtyje. Perplaukus į kitą pailgo ežero pusę, į valtį norėjo įsiprašyti dar kai kas:

Tačiau Vilius žino vieną sentenciją: „Paleisk mazuronį, kad mazuronis paleistų tave“. Ne paslaptis, jog šiais laikais, žvejų kalba tariant, mazuronis – tai tokio dydžio žuvis, kurios negalima imti.

Paleisdami šią nelabai išmintingą lydekaitę, simboliškai paminėjome ketvirtąjį „Poetinės žūklės įlankėlės“ gimtadienį:

https://www.youtube.com/watch?v=LL4PqJLkYZc&feature=youtu.be

Tačiau paleidome ne tik ją. Bet ir jį. Graibštą. Nuotraukose įamžintas graibštas savo senatvę pasitiks pailgo ežero dugne. Netyčia išslydo iš valties ir lėtai lėtai, kurį laiką dar paplūduriavęs vandens paviršiuje, kaip Titanikas paniro į vandens karalystę. Ate. Vilius, tartum patyręs gelbėtojas spiningu dar mėgino gelbėti graibštą, tačiau nesėkmingai. Galiausiai Aizbergo ir Viliaus spiningai susipainiojo tarpusavyje ir teko konstatuoti nevykusią specialiosios operacijos baigtį. Anksčiau žūklėse prarasdavome kabliukus, guminukus, sukriukes ir pan., o dabar atėjo graibštų eilė. Turbūt tobulėjame. Jau laukia ir meškerykočių eilė su visomis ritėmis. O kas toliau? Valtys, kateriai, laivai. Tobulumui ribų nėra.

„Kiek visko rastume ežero dugne...“, – retoriškai atiduso Vilius ir pasiūlė nuspirkti daug šveitimo popieriaus bei pradėti plėtoti iš ežero dugno ištrauktų žūklės įrankių prekybos verslą.

- - -

O paskui pradėjo kibti: