Pokalbiai (4). Žvejybinės užgavėnės.

Blic interviu su nebepagydomu žveju Viliumi Dinstmanu. Žvejybinės užgavėnės.

Yra kelios žvejų rūšys:
- Tie, kurie žvejoja visada.
- Tie kurie žvejoja vasarą, o visą žiemą apie tai kalba.
- Tie kurie žvejoja žiemą, o visą vasarą apie tai kalba.
- Tie, kurie nežvejoja niekada.

Kadangi vienas universaliausių Europos Sąjungos žvejų, poetas-išradėjas-išminuotojas, egzotiškų kraštų ekspertas Vilius Dinstmanas yra gan išsiskaidžiusi asmenybė, jį bent po truputį galime priskirti kiekvienai iš aukščiau išvardintų kategorijų. Pasibaigusios žiemos proga ir kalbiname šį niekada vietoje nenustygstantį entuziastą.

- Gal galėtumėte trumpai apibendrinti, koks Jums buvo šis poledinės žūklės sezonas: kada pradėjote, ar tebetęsiate ir kada pagaliau baigsite?

– Žūklė yra nenutrūkstantis procesas, kurio negalima skirstyti į jokius sezonus. Žvejoju, vadinasi, esu. Šis procesas vyksta visą gyvenimą, tik kartais aš pats kaltas dėl netikėtai užklumpančios mano-pauzės. Kitaip tariant, žūklė yra vienintelis veiksmas, kurį galiu atlikti pats. Su tik man matomais kabliukų broliais Neries „Zatone” planuoju pradėti žvejoti šių metų kovo 10-ąją dieną. Ten ir baigsime, ant ledo… Apsimetę brakonieriavimo įrankiais.