Žvejybiniai vasaros išlydėtuvių dienoraščiai iš Labanoro kraštų

2025-08-27

Vos su Judita „Audiotekoje“ baigę garsinti mano knygą vaikams „Grybų pasakos“, išvarvančios vasaros popietę patraukėme Labanoro regioninio parko link. Automobilis visokiausios turistinės ir žvejybinės amunicijos jau buvo prikimštas iš vakaro. 

Vasara baigiasi, o Europos krepšinio čempionatas Suomijoje prasideda kaip tik tada, kai mes esame garso įrašų studijoje, o paskui mašinoje. Visa laimė, šioje planetoje tebėra tokių nostalgiškų reiškinių kaip radijas. Tad įriedėjęs į Nemenčinės plentą paleidžiu „LRT radijo“ bangas ir išgirstu rungtynes tiesiogiai komentuojančio Roko Grajausko balsą: „(toks ir toks krepšininkas) guldo kamuolį į tinklelį kaip kūdikį į lopšį“. Tai išgirdęs iš karto suprantu, kad varžybos be vaizdo tikrai turi savų privalumų. Bevaizdybė žadina vaizduotę. Ypač kai komentuoja žodžio meistras Grajauskas, kuris maždaug prieš dešimtmetį yra ir taip vaizdžiai pažėręs: „Krepšininkas po pertraukėlės atrodo atšalęs kaip pingvino lavonas Antarktidoje“. Lietuva doroja Didžiąją Britaniją, o mes jau netoli Pabradės.

Pričiupti vasarą už uodegos

Mūsų šeimos keliai šią vasarą driekėsi į įvairias puses, bet ištrūkti pažvejoti vis nepavykdavo – nuo paskutinės žūklės su Viliumi birželio pradžioje nejučia prabėgo kone du mėnesiai, kol į langelį kur buvęs kur nebuvęs pasibeldė rugpjūtis. „Gana laukti!“, – išpyškino jis, – „Jei taip ir toliau, tai nei žvynų, nei uodegų neregėsite, o susikūprinę skaičiuosite lapkričio išmėtytus lapus!“