Tamsiajam ir šaltajam
sezonui negailestingai priplojus Lietuvą, mes ir vėl kalbiname beviltiškai
viltingą egzotiškų vandenų specialistą, „Lietuvos kūrybinės kančios partijos“
steigėją ir iki šiol vienintelį jos narį, poetą, kulinarą-dramaturgą,
konspiracinių žūklės teorijų entuziastą, disidentą-nardytoją ir spėrųjį ėjiką
Vilių Dinstmaną.
- Iš kur Jūs nuolatos
semiatės vilties?
- Valties neturiu, todėl nėra ką semti. Štai kaimynas turėjo guminę valtį,
tai, pamenu, paima mane į žvejybą, plaukiam, plaukiam, pradeda vanduo bėgti pro
skylutę, o aš semiu, semiu, semiu... Jis iriasi, iriasi, iriasi... O krantas
toli, toli, toli... Beviltiška. (giliai
susimąsto)
- Gal galėtumėte pasidalinti
savo moksliniais pamąstymais apie tai, kodėl kai kurios jūrų ir vandenynų žuvys
yra plokščios?
- Povandeniniai regionai, kuriuose vyrauja plokštumos, lemia plokščių žuvų atsiradimą. Juk tai elementaru. Jeigu dugno paviršius būtų kalnuotas, nelygus, tai plokščia žuvis negalėtų prisiglausti prie dugno, apvirstų, dažnai vartytųsi nuo duburiukų, būtų traumuota. (sic! – Redakcijos pastaba) Tai būtų labai neatsakinga evoliucijos proceso atžvilgiu. Dabar gi ji sau guli ramiai ant dugno, ir nesuprasi, ar ant tos žuvies banginis nusnūdo, ar šiaip įsibėgėjusi atsitrenkė į tanklaivio bortą. Šiaip ar taip smagu žinoti, kad yra tobulai plokščia dvimatė daugdara (sic! – Redakcijos pastaba), kuri nusakoma lygtimi naudojant Dekarto koordinačių sistemą trimatėje erdvėje.
