Mūsų šeimos keliai šią vasarą driekėsi į įvairias puses, bet ištrūkti pažvejoti vis nepavykdavo – nuo paskutinės žūklės su Viliumi birželio pradžioje nejučia prabėgo kone du mėnesiai, kol į langelį kur buvęs kur nebuvęs pasibeldė rugpjūtis. „Gana laukti!“, – išpyškino jis, – „Jei taip ir toliau, tai nei žvynų, nei uodegų neregėsite, o susikūprinę skaičiuosite lapkričio išmėtytus lapus!“
Tenka pripažinti, kad tokios vasaros seniai nepatyrėme – ji taip ir beveik neatėjo, o dabar reikės įnoringąją ponią gaudyti už uodegos, nes vien mintis apie rudenį nupurto iki pat kulnų. Tiesa, ten kur mes bevažiuodavome, visur atveždavome gerą orą, tad gal ir šį kartą atgabensime jo į mūsų jau įsimylėtą Labanoro regioninį parką. Svarstėme vykti į Zarasų rajoną, bet nežinome konkrečių vietų, o ir labiau patyrinėjus bei įvertinus padėtį, nebūtinai ten patektume į tokį jaukumą, kokį jau trečius metus iš eilės patiriame prie Lakajos ežero.
Grandioziniai plento Nemenčinės link išplatinimo darbai jau beveik pabaigti, tad ateityje čia bus tikrai miela riedėti, o svaitgaliais, po atostogų grįždami į Vilnių vairuotojai nepapuls į milžiniškas spūstis.
Kelias už Arnionių yra tikrai pavojingas – asfalto dalis siaura, ją iš abiejų pusių supa klastingo žvyro juostos. Įkalnės ir nuokalnės, pavingiavimai. Tad, kaip jau tapo įprasta traukiant šia kryptimi ir Nemenčinės plentu, beveik visada tenka matyti kokią nors avariją – tai nuo kelio nuriedėjusias, tai į šipulius supiltas mašinas. Šį kartą už Arnionių pavojingo kelio testo neišlaikė sunkiasvoris automobilis su būda – nepajudinamai įsirėžė į griovį kelkraštyje.
Bet visa tai palikime užnugaryje ir judėkime į Labanoro regioninį parką – gal mūsų pamėgta vieta nebus užimta, nes visgi penktadienis ir tokių vasaros gaudytojų už uodegos kaip mes gali būti ne vienas. Ačiū Dievui, girios nuokalnėje mus pasitiko neužimtoji jaukioji pakrantė, o ant miško takelių išsirikiavusios sveikinosi ryškiagalvės voveraitės.
Čia praeitą rudenį pagavau pirmąjį gyvenimo šamą, įkliuvo ir lynų. Kadangi priešakyje trys nakvynės ir beveik keturios dienos, tad gal ir šį kartą pavyks kažką iš ežero iškrapštyti. Į skirtingas puses švystelėjau tris dugninukes (fyderius).
Netrukus masalu susigundė ir į krantą parsikomandiravo pirmasis šio sezono laimikis (tik rugpjūčio 1 d., po šimts pelekų!). Mažas, bet plėšrus kaip pitbulis.
Nežinau, kiek galėčiau atiduoti už ramybę, kuri tvyrojo visur aplinkui. Net iš priešakyje esančio pusiasalio stovyklavietės kol kas nesklido joks triukšmas, o juk penktadienis ir geras oras.
Kol nelabai kimba, šiek tiek pasistiprinkime.
Ramybė, kaip visuomet, pasirodė esanti apgaulinga – vakarop pusiasalis ėmė krebždėti, šurmuliuoti ir jau buvo kiek sunkiau pasijausti atitrūkus nuo civilizacijos. Ką padarysi, visi nori pričiupti sprunkančios vasaros likučius. Mėnulis nusprendė šį kartą nesivarginti ir tik pusėtinai pakibo ant pušų viršūnių.
Bet vos atsispyręs nuo jų ir truputį užsiropštęs į tamsėjančią padangę, jis apsigalvojo ir ėmė vėl smigti į miško horizonto liniją.
Smalsūs ateiviai iš kosmoso platybių stebėjo, kaip aš krapštausi prie meškerių, kaip Judita ruošiasi eiti miegoti.
O tada dangaus eketes virš pušų viršūnių ištiko rugpjūtinė žvaigždžių alergija. Yra tokia lėtinė padangių liga.
Ryte, apie 9 val., kol Judita dar miegojo, pagaliau galėjau ištarti, kad šiltasis žūklės sezonas atidarytas!
Gražuolis 36 centimetrų lynas...
Paskui dar įkliuvo nedidelis karšiukas.
Ir viskas – tądien stojo tyla, visiška vandenų ramybė, kad ir kiek eksperimentavau su meškerėmis. Štilis. Tik nardytojai paukščiai, kiaurai išilgai narstantys ežerą, su savo mažyliais taip cypsėjo, kad juos galiausiai praminiau viščiukais.
Išties, jei užsimerktumei, laisvai galėtumei įsivaizduoti tuos geltonpūkius mažus kukulius kartoninėje dėžėje.
O tada prasidėjo tikrasis veiksmas: šeštadienį poilsiautojai palaipsniui užpildė visą pusiasalį, Lakaja zujo garsiai plerpiančios motorinės valtys, per kurių bortus svarstėsi suaugusieji ir vaikai, į krantą ritindamos bangeles, iš dešinės tolumoje viena po kitos niro baidarės, visokie bendradarbių pasiplaukiojimai, šūkaliojimai per visą Labanoro girią, į mūsų įlankėlę įsigudrino įplaukti irklentininkas, kuris tyliai grakščiai apsuko ratelį ir vėl pradingo už pusiasalio iškyšulio.
Iš pusiasalio stovyklavietės pasklido bumčiko ritmu perdainuota „Kiek laužų, kiek laužų...“, dunksėjo malkoms kapojami ir daužomi medžiai, į dangų kilo tiršti dūmai, trankėsi, cypčiojo varstomos automobilių durelės, kažkas jungė kažkokius prietaisus, kažką pūtė gal jais, kažką pjovė, kvatojo, keikėsi, rėkavo, spygavo vaikai, į vandenį pliumpsėjo jauko kukuliai – žodžiu, čia apsigyveno žmonės, pajutę, kad netikėtai apsireiškusią vasarą reikia išgręžti iki paskutinio siūlo, nes jau rytoj gali vėl sugrįžti ruduo.
Mes labai džiaugėmės, kad tupime kitame krante – nors ir girdime visa tai, bet esame atokiau, it asmens sargybinių apsupti aukštų pušų ir berželių. Muzika iš kolonėlių liejosi nevaržomai. Nors kartais norėjosi suspigti „Užčiaupkite tą savo šaršalą!“ Vienintelis dalykas, sulaikęs nuo to – toji muzika, kaip reta tokiais atvejais, buvo visai pakenčiama, retro stiliaus, tai ABBA, tai dar kas nors, o vienu metu tykų vakarą virš ežero net nuskambėjo „Champs-Elysees“. Nors, mano galva, gamtoje turi skambėti gamta, net ir Mocartas gali pailsėti kur nors vinilo gilumoje.
Mes su Judita pabėgame nuo miesto tam, jog paspruktume nuo sociumo, o ne tam, kad socializuotumės. Ir kiekvieną kartą drebame, kad tik kas nors iš kurios nors pusės mūsų neužkluptų su kokiais nors klausimais, patarimais ar grasinimais už ką nors nubausti. Mes esame gyvenimo traumuoti kiškiai.
Ir staiga miško takelis kairėje ima traškėti. Meška? „Laba diena, jaukiai čia įsikūrėte“, – vos apversdama liežuvį išsteni priešais mus išdygusi žmogysta nukarusiomis rankomis, ant kurių kaip karvės tešmenys tabaluoja darbinės pirštinės. Iš pradžių pamaniau, kad gal čia koks nusitašęs miško darbininkas, bet netrukus prisipažino, kad ieškodamas malkų laužui įveikė gerą puslankį per šabakštynus bei atsikapanojo pas mus tiesiai iš stebuklingai prigijusio pusiasalio, iš kurio ir sklinda muzika įvairiems skoniams.
Paklaustas neslėpė čia esantis apie devynias valandas, o atvyko iš kažkokio kaimo (nepamenu pavadinimo), esančio netoli Kernavės ir Širvintų. Su šeima ar dar su kažin kuo. „Su penkių metų kūdikiu dar“, – pridūrė sunkiai vartydamas žodžius. „Gal su penkių mėnesių?“ – pasitikslinau netikėdamas tuo, ką girdžiu. „Ne, jis man visą gyvenimą liks kūdikiu!“, – užtikrintai atšovė atsibastėlis.
Paskui pripažino, kad nelabai ką sumeškeriojo, nes sunku toli užmesti, dėl ilgo meldų koridoriaus pusiasalyje, periodiškai žavėdamasis: „Na, ir jaukiai jūs čia įsikūrėte“. Juditai tasai įsibrovėlis visai nepatiko, nes kam gi reikia perženginėti kitų privatumo ribas, tad ji demonstratyviai atsitraukė į šalį ir pokalbyje nedalyvavo.
„Gal galiu pasiimti šitą?“, – šiaip ne taip išairtikuliavo pavėpėlis, karančia pirštine rodydamas ant medžio šakos kabančios 10-ties litrų vandens pūslės link. „Nieko sau, pamaniau, pagirioms ar kam?“ „Ką tokį?“, – paklausiau, sunkiai suvokdamas jo įžūlumą. „Tą malką“, – sukonkretino, besdamas į po vandens pūsle suguldytus pagalius. „A, taip, žinoma, prašom!“
Darbštusis skruzdėliukas išsirinko pačią ilgiausią (gal trijų metrų) storą šaką, užsimetė ją ant peties ir atsisveikindamas vos apversdamas liežuvį išpylė: „Na, ir jaukiai jūs čia įsikūrėte, gero poilsio, po to ateikite pas mus...“ Miško takelis kairėje vėl ėmė traškėti, kol galiausiai tolumoje nutilo.
Gavus kvietimą į pusiasalio diskoteką beliko tik nusišypsoti. Ir kodėl, po šimts homo sapiens, nors kartą negalėtų neateiti niekas?! Tai aplinkosaugininkai, visada užsidegę išrašyti kokią nors smulkią baudą, nes nesugeba pagauti tikrų pažeidėjų, tai miškininkai, sunerimę ar mums viskas gerai, nes tris paras mašina stovi kelkraštyje, tai vietinis gyventojas, mūsų pramintas lokiu, kaulijantis cigarečių, tai tėvas, auginantis penkių metų kūdikį ir todėl medžiojantis pagalius veržiasi į mūsų akiratį...
Kibimas iš tikrųjų kaip liovėsi, taip liovėsi, tik retkarčiais pasirodydavo štai tokie žuvų valstybės slaptieji agentai...
Rainuotiesiems ir naktiniai sliekai nėra joks barjeras.
Šurmuliuojantis pusiasalis ir atsvara jam – tykios meškerės bei vasaros nakties žavesys.
„Pamatysi, rytoj, sekmadienį, viskas nurims, pusiasalis ištuštės ir liksime tyloje“, – bandžiau iš dumblių išburti Juditai.
Tyla išties galima pasimėgauti ryte, gurkšnojant kavą ir skaitant knygą.
O kadangi ir toliau sėkmingai nekimba, tai ir maudynėmis dar galima pasidžiaugti. Vanduo labai keistai susisluoksniavęs – tai šiltas, tai šaltas, tai šiltas, tai šaltas – neapsisprendęs toks, kaip ir visa vasara-nevasara.
Sekmadienį pusiasaliui nutilus, danguje apsireiškė vaiduokliai.
Ir... ėmė šlapintis į ežerą. Kuo toliau, tuo labiau.
Paskutiniems lietaus lašams sukritus į ežerą, pusiasalis staiga... sprogo. Vieninteliai jame telikę gezai-buožgalviai įjungė tokio garsumo kolonėlę, kad ėmė drebėti visas Labanoro regioninis parkas. Ir prasidėjo visokios „Batareika“ ir kitokios „Ty pryšla, ja ušla, ty poliubyla, ty ne zhenčyna, liubliu, nenavyžu“ rusyno srutos bei dargi hiphopai okupantų kalba.
Iš karto tapo taip graudu, kai supratome, kad laukia visas toks vakaras, o gal ir naktis. Dabar jau aišku, kodėl įlankėlėje nebematyti gulbių šeimynos su gulbiukais, kurie čia plaukiodavo praeitą rudenį. Man taip norėjosi apeitį ratą iki to iškyšulio, čiupti tą jų prakeiktą kolonėlę ir šveisti į ežerą, kol ji uždus, išburbuliuodama, išpersdama paskutiniuosius rusiško šūdo likučius. Ar bent jau užstaugti: pritylinkit tas savo pamazgas! Bet ką aš žinau, kiek jų ten, ar paskui prisisprogę neatsikapanos naktį iki mūsų, padėtis gali tapti aštri…
Čia, kur nuolatos girdisi širdį šildantys Pabradės poligono sprogimai, pratybų garsai, norėjosi, kad koks nors vienas pabūklas nukryptų nuo kurso ir į gabalus ištaškytų tą russkojeradzyjo gaują. Tik iškyšulio pušų būtų truputį gaila. Nebent tuos buožgalvius jų motinos atgimdytų atgal…
Net ir praeitą rugsėjį čia kelias paras siautėję girti žvejai neprilygo visai tai atmosferai, kurią po lietaus su savo kolonėle užkūrė gezai. Tie nors muzikos neleido.
Pritilo nardantys paukščiai-viščiukai, geniai sparnų galais užsikimšo ausis, o me jau rimtai svarstėme susikrauti mantą ir anksčiau laiko nešdintis iš čia – atsisakyti dar vienos košmaru dvelkiančios nakties prie Lakajos. Tačiau jau buvo septinta vakaro, viską susirinkti truktų 2-3 valandas, tektų miškais važiuoti tamsoje ir pavargus grįžti į Vilnių labai vėlai, tad 15 minučių pamąstę, ryžomės likti.
Tą mūsų ryžtą po paros nekibimo iškart apdovanojo pasisveikinti atkakęs 27 centimetrų lynas.
Jau tris-keturias valandas plyšauja gezų (pavadinkime juos melomanais) kolonėlė ir nesiruošia išsikrauti. Įdomu tai, kad rusyno ale muziką staiga pakeičia AC/DC, išlenda koks nors Cojus, o paskui vėl rusiškai rauda kalės ir visokie suskiai apie išslydusią meilę ir panašiai.
Kai minutę ar kitą triukšmas prityla, kol melomanai krapštosi ir ieško, ką čia dar paleidus, net nejauku pasidaro – tyla taip smogia į ausis, kad, atrodo, išprotėti galima. Greičiau užleiskite ką nors, bet ką, prašau!
Netgi mėnulis šį vakarą, regis, kildamas daro didesnį ratą aplink iškyšulį, nes bijo nusvilti – pusiasalis taip užsikūręs, jog gali pagalvoti, kad ne laužo dūmai sklinda į šalis, o pačios pušys užsidegė nuo melomanų skleidžiamo pragariško garso.
Tokia tad dienelė: nuliejęs pirmasis lietus, melomanų šou ir dar, kad ją kur, į šlaunį įsisiurbusi erkė… Judita greitai spėjo ją išsukti, bet dabar dalyvauju inkubacinėje loterijoje, kurioje galima išlošti kokią nors šlykščią ligą. Vis atidėliodavau, tačiau pagaliau apsisprendžiau artimiausiu metu pasiskiepyti nuo tų šlykštynių, kurios pajėgios sudraskyti žmogų ne ką prasčiau nei koks lokys.
Net keista, melomanai uždėjo kažkokį elektroninį embientą ir turbūt nulūžo patys. Netrukus smigome ir mes, o naktį pabudęs girdėjau, kaip tyla bando atsigriebti už visą prarastą laiką.
Mano prognozės išsipildė truputį pavėlavusios – pirmadienį, iki pat mūsų išvykimo apie pietus, iš pusiasalio net ir labai stengdamasis negalėjai išgirsti nė garselio. Pagirios išguldė sentimentaliuosius meilės per rusišką šūdpopsį skleidėjus. Tik jau suvyniojant miegmaišius garsus ėmė skleisti meškerės signalizatorius, tad puoliau pakirsti ir buvau maloniai už kantrybę Lakajos apdovanotas trečiuoju gražuoliu 37 centimetrų lynu.
2-3 valandas betampant daiktus į kalnelį, aplinkui ėmė sukiotis tiršti lietaus debesys. Pirmą kartą iš savo vietos namo vykome ne važiuodami atgal, o dar nebandytu keliu į priekį, per Švenčionėlius. Kelias ilgesnis, išeina nemažas lankas, bet žymiai mažiau duobių, tad gan dažnai gali riedėti ketvirta pavara.
O tu, lynuk, riedėk atgal pas savo tėvus, mes kada nors gal dar sugrįšime patikrinti, kiek užaugai.
Bendrai paėmus, per tris paras: trys lynai, šiokia tokia smulkmė ir dar kelis kartus tokie kibimai, kad nurovė visas sistemėles ir nuplaukė sau...
Nei žvyno, nei melomanų, vien Poetinės žūklės įlankėlė.
N.L.
2025-08-04
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą