2025-08-27
Vos su Judita „Audiotekoje“ baigę garsinti mano knygą vaikams „Grybų pasakos“, išvarvančios vasaros popietę patraukėme Labanoro regioninio parko link. Automobilis visokiausios turistinės ir žvejybinės amunicijos jau buvo prikimštas iš vakaro.
Vasara baigiasi, o Europos krepšinio čempionatas Suomijoje prasideda kaip tik tada, kai mes esame garso įrašų studijoje, o paskui mašinoje. Visa laimė, šioje planetoje tebėra tokių nostalgiškų reiškinių kaip radijas. Tad įriedėjęs į Nemenčinės plentą paleidžiu „LRT radijo“ bangas ir išgirstu rungtynes tiesiogiai komentuojančio Roko Grajausko balsą: „(toks ir toks krepšininkas) guldo kamuolį į tinklelį kaip kūdikį į lopšį“. Tai išgirdęs iš karto suprantu, kad varžybos be vaizdo tikrai turi savų privalumų. Bevaizdybė žadina vaizduotę. Ypač kai komentuoja žodžio meistras Grajauskas, kuris maždaug prieš dešimtmetį yra ir taip vaizdžiai pažėręs: „Krepšininkas po pertraukėlės atrodo atšalęs kaip pingvino lavonas Antarktidoje“. Lietuva doroja Didžiąją Britaniją, o mes jau netoli Pabradės.
Tyčia pasiskubinome atvykti trečiadienį, nes vasara pametėjo gerų orų kompensaciją už tai, kad ji Lietuvoje šiemet beveik nepasirodė. Tiesa, laukia gan šalta pirmoji naktis (prognozuoja vos apie 6-8 laipsnius), bet užtat randame savo pamėgtą vietą neužimtą, nes jau nuo kokio ketvirtadienio-penktadienio, kai orai gerokai įšils, čia jau turbūt neįsikurtumei – daug kas norės pasimėgauti paskutinėmis vasaros dienomis.
Labiausiai nesitikėjome, kad čia rasime šitiek daug... uodų! Tokiu metu jų paprastai jau beveik nebebūdavo. Tad Judita nieko nelaukusi ant veido šliūkštelėjo kažkokio pakeliui įsigyto citrusinio eterinio aliejaus ir tik tada suprato, ką padarė. Žandus ėmė beprotiškai graužti – jį gi reikia skiesti, o ne šitaip vartoti gryną! Akimirką jau pamaniau, kad tuoj teks rinktis daiktus ir nė neįsikūrus traukti į kokią ligoninę, bet Chat GPT nuramino, staigios alerginės reakcijos neįvyko, todėl pasilikome.
Prieš 22 val. įkibo pirmasis karšiukas.
O paskui ėmė kibti vien krentančios žvaigždės. Man labai patinka, ypač rugpjūčio gale, visiškai sutemus, stipriai atsilošti turistinėje kėdėje ir paprasčiausiai nebyliai spoksoti į tą žybsintį skruzdėlyną atsivėrusiame dangaus planetariume. Virš galvų tolygiai praskrendantys lėktuvai atrodo kaip kryptingai keliaujančios žvaigždės, jie tarsi apsimeta žvaigždėmis. Kartais net nesuprasi, ar tai lėktuvas, nes judėjimo trajektorija akimirksnį tampa panaši į kardiogramą. Ir tik planetariumo bilietų pardavėjas vėjas staiga gali imti ir uždaryti šią „įstaigą“, žvaigždes piktdžiugiškai pakišdamas po atpūstų debesų pledais.
2025-08-28
Paryčiais, prieš šešias, po tylios nakties staiga suveikė žvejo žadintuvas – meškerės signalizatorius pypsėjo taip, tarsi būtų kibusi didelė žuvis. Tačiau teko nusivilti, nes ant kabliuko tekabėjo delno dydžio karšiukas.
10.40 val. akimirksnį pyptelėjo kairė meškerė ir iš karto užtilo. Bet jos galiukas intensyviai siūbavo, tad pakirtau. Kitame gale pajutau stiprų kontaktą ir ėmiau vynioti į krantą, bet tada ėmė bliauti dešinės meškerės signalizatorius, o aš prisiminiau, kaip Tomo klausiau, ką jis daro, kai kimba ir ten, ir ten. Nusprendžiau dešinės meškerės nepaisyti ir netrukus džiaugiausi pirmuoju rimtesniu laimikiu, gražuoliu lynu.
Trumpas vaizdo įrašas.
Paskui pakirtau ir dešiniąją meškerę ir pričiupau nekantrųjį triukšmadarį – godžiai įrijęs masalą šypsojosi nedidelis ešeriukas. Kurį laiką įsivyravo tyla. Tik plika ausimi galėjai girdėti, kaip visur aplinkui dygsta grybai.
12.10 val. tylą nutraukė maždaug 600 g. karšis.
Vabalams mažai tai rūpėjo, jie turėjo savų reikalų.
13.15 val. mažytė kuojytė, o 13.30 val. – nedidukas karšiukas.
Kai apie 15 val. įkibo dar vienas panašus, nusprendžiau užkurti kepsninę.
Tada šalia manęs ant kėdės prisėdo štai toks Labanoro pilietis. Jis ne tik turi įspūdingus ūsus, bet ir moka skraidyti, tačiau dirbti į Aplinkos apsaugos ministeriją, vargu, ar jį priimtų (nors Lietuvoje visai įmanoma), nes neretai mėgsta graužti pušų kamienus, tad nėra nepriekaištingos reputacijos.
Vos pašoviau kepti mėsą, apie 17 val. užnugaryje išvydome (o ne!) pro mus važiuojantį automobilį.
Vieną naktį mes buvome visos pakrantės šeimininkai, dabar ja teks su kažkuo dalintis ir nuolat girdėti homo sapiens balsus, nuo kurių taip stengėmės bent trumpam pasprukti. Visa laimė, kitas poilsiavimo krantas yra kiek atokiau dešinėje – bent jau nematysime vieni kitų.
Vos tik mėsa ėmė čirškėti, pamatėme mūsų link besiartinančius du vyrus. Na, žinoma, kaigi be to! Vienas lieknesnis, kitas apvalesnis. Taip ir pavadinkime juos – Lieknesnis ir Apvalesnis.
„Praeitą savaitę jūsų vietoje pagavau ungurį“, – didžiuojasi Lieknesnis, kai pakamantinėja apie kibimą ir ką jau sužvejojau, – „Paeik kiek gali į dešinę ir mesk kuo kairiau, prie žolių“, – pataria jis man. Geranoriški. Žvejai. Gal net tikri. Gal net neskleis tokio triukšmo, su kuriuo šiose vietose esame susidūrę pastaruosius kartus, ką aprašiau ankstesniuose reportažuose.
Apvalesnis beveik nešneka, tik linguoja galva. Lieknesnis prisipažįsta, kad labai tikėjosi, jog mes nebūsime užėmę jo vietos, nes dabar teks įsikurti dešiniau, o iš ten žvejoti sunkiau, nes žymiai daugiau vandenžolių ir jis turįs slaptos informacijos, jog neseniai ten žvejoję žvejai visiškai nieko nepagavo. Paguodžiau jį, kad ir mums yra taip buvę (kai net visi krantai buvo užimti) ir kad galbūt jo žolėse laukia gražuolis šamas. Palinkėjome vieni kitiems sėkmės.
17.15 val. sėkmė po truputį ėmė gręžtis mūsų pusėn. Pirmą kartą gyvenime kažką pagavau ant boilio – kai birželio pradžioje čia žūklavome su Viliumi, nusižiūrėjau jo sistemėlę, ir ji kuo puikiausiai suveikė! Nors ir ne trofėjus, bet vis vien – 730 g. karšis.
Nebuvo jokio signalo, tiesiog pastebėjau virpčiojančią dešinės meškerės galūnėlę ir pakirtau. Iki šiol maniau, kad kažką pagauti ant boilio yra mistika, kad tai niekada nesuveiks ir kad visi tie žvejai meluoja, jog kažką ant jų pagauna.
18.10 val. kairė meškerė ėmė triukšmauti ten, kur užmečiau Lieknesniojo pamokytas. Nejaugi ungurys?! Kitame gale pajutau stiprų spurdėjimą, bet kaip aš tą laimikį pro visas tas žoles parvilksiu į krantą? Jis gi užstrigs, nuplėš man sistemėlę… Vargais negalais, vis kankindamas frikcioną, išvairavau įkibusią žuvį į retesnių žolių ruožą ir susėmiau ją graibštu. Ne ungurys šį kartą, bet 960 g. 43 centimetrų šaunuolis lynas! Susigundė unguriui paruoštais naktiniais sliekais.
Trumpas vaizdo įrašas.
19.45 val. antrasis kibimas ant boilio. Surizikavau traukti be graibšto, tai tik keliais žodeliais persimečiau su išnirusia maždaug 700 g. karšio galva ir jis paspruko man palei nosį.
Lieknesnis ir Apvalesnis, pasirodo, yra ne iš kelmo spirti, jie net ir valtį akimirksniu prisipūtė ir Lieknesnis pasileido priekin spiningauti. Kadangi jis nuolat palaikė žodinį ryšį su ant kranto likusiu Apvalesniu, tai supratau, kad nelabai kimba, gal tik koks ešeriukas buvo atakavęs masalą.
Paskui išskrido gervės.
Ir palaipsniui prisirpo vakaras.
Gal man kas galėtų paaiškinti, kas čia per pleiskana, šokinėjanti po naktinį dangų, jei pavyks ką nors įžiūrėti?
https://www.youtube.com/shorts/flaetwrhwh8
2025-08-29
Labas rytas, štai ir aš, vėl dainuosiu kaip ir vakar! 6.10 val. pažadino štai toks lynas, ir vėl įkibo dešinėje ant boilio!
Iš kairės pusės parvyniojęs meškerę supratau, kad ungurio ir vėl nepavyko pagauti – naktiniai sliekai net nulaižyti nuo kabliukų... Tik vidurinė vargšė meškerė iki šiol nieko doro nesužvejojo, vien ežero „saulėgrąžas“.
Kaimynai dešinėje visą naktį pypsėjo savo signalizatoriais, tarsi jiems būtų kibę, bet aš jau skiriu, kad tie garsai tėra pernelyg įkyriai signalizatoriaus grioveliais braukomas valas, lyg kitaip nebūtų galima užmetus meškeres įtempti valo.
Vienu metu Lieknesnis suriko Apvalesniam: „Tu man neaiškink, gerai?!“ Pamaniau, kad jie ten dar ir susimušti gali, bet šiaip tokia kaimynystė tikrai buvo pakankamai rami ir dėkinga, palyginus, ką mums čia teko patirti anksčiau. Nei jie lėbavo, nei keikėsi, tiesiog visaip bandė žvejoti. Paryčiais Lieknesnis ir Apvalesnis, pasipuošę ryškiomis liemenėmis ir šachtininkų prožektoriais ant kaktų, jau draugiškai sėdėjo valtelėje ir bundančio ežero paviršiumi yrėsi spiningauti.
Įdienojus, apie 14 val., kur buvęs, kur nebuvęs, su savo aukštu senu visureigiu pasirodė... Lokys! Kaipgi be jo! Taip mes su Judita praminėme gretimos sodybos šeimininką Robertą, kuris čia kartais patruliuoja, norėdamas surinkti informacijos apie padėtį pakrantėse. Ta informacija jis dalinasi (galbūt už atlygį, o gal šiaip su pažįstamais) su dar tik norinčiais čia atvykti, kad jie žinotų, ar yra laisvos vietos.
Kadangi po ankstyvų išplaukimų Lieknesnis ir Apvalesnis saldžiai miegojo, tai Lokio visureigis kurį laiką pastovėjęs prie jų, patraukė mūsų link. Kai jis pasirodo, visada pasijuntame taip, tarsi kažkas mums darytų nebylų spaudimą, tarsi kažkoks pareigūnas turėtų mums pretenzijų… Norėčiau sumokėti kapšą pinigų, kad tas tris dienas, kai patenkame gamtos apsuptin, nė gyva dvasia, joks vaiduoklis neprisiartintų pasilabinti. Tačiau Lokys draugiškai paduoda leteną ir prisipažįsta, kad dairosi pakrantės keliems savo pažįstamiems neapsisprendėliams, kurie nesiryžta čia atvykti, greičiausiai dėl to, kad mes kuo puikiausiai įsikūrėme ir dar ketiname čia likti ir šeštadienį.
Išdrįsau atvirai jo paklausti, ar jis už atlygį gali rezervuoti (pasaugoti) krantą. Lokys tik numojo letena – ką jūs, čia tuomet tiesiog reiktų sėdėti toje pakrantėje, kažkada mėginau įvažiavimą stop juosta užtverti (kas turbūt yra nelegalu), tai iš ežero išsilaipino baidarininkai ir nė nemirktelėję įsikūrė.
Lokys nuolat kalba taip, lyg būtų perrūgusio medaus prisivalgęs – nepažinodamas sakytumei, kad nuolat girtas čia atvairuoja savo visureigį. Beje, iš paežerės sodybos pėstute atkulniuoti jam yra kur kas arčiau, tačiau aukštas visureigis yra tarytumei psichologinis pranašumas, tarsi mežiotojo bokštelis, iš kurio viską gali plačiau nužvelgti. Jis gi nežino, ką ras čia atkakęs, gal kokie buduliai įsismarkavę, kurie net ir Lokį turbūt galėtų užversti. Na, apie psichologinį pranašumą čia jau aš taip išmąsčiau, stebėdamas jo elgseną.
Draugiškai aptarę jo anūkų-lokiukų skaičių ir galimus proanūkius (po užuominos apie proanūkius Lokys man ėmė grūmoti pirštu: tu čia nestumk, žiūrėk man, dar anksti proanūkiams) atsilabinome su Lokiu, kuris net ir užsitrenkęs visureigio dureles vis kažką riaumojo apygirčiu balsu, kol galiausiai jo „medžioklinis bokštelis“ užpuškavo į stačią miško įkalnę ir išnyko tarp medžių.
Vos tik išnyko Lokys, pasirodė pirmosios baidarės.
Visą dieną visai nekibo. Vien vėjas smarkavo pušų viršūnėse ir ežero paviršiumi. Karšta. Tik apie 16.30 val. įkliuvo piršto dydžio žuvelė.
O čia kėkštas liputis, kuris įsigudrino iš praviro indelio vogti mano žvejybai skirtus konservuotus kukurūzus. Tai įdomus paukštis, nes priešingai nei genys, medžio kamienu moka lakstyti ir žemyn galva.
Apie 19 val. už nugarų išgirdome riaumojant motociklą. Panašu, kad kažkas jį atsiuntė į žvalgybą. Kažkoks pienburnis su šalmu apsuko ratelį aplink pušis ir išrūko sau. Galiausiai ant Lakajos krantų likome tik mes su Judita, Lieknesnis ir Apvalesnis bei daugybė tai prapuolančių, tai vėl iš kažin kur atgimstančių uodų.
Saulė vos nusileidusi dešinėje netikėtai vėl ėmė… tekėti kairėje!
Iš pradžių nesupratau, kas čia darosi. Pasirodo, šitaip prabilo karinių pratybų poligonas, iki šiolei kaip niekad įtartinai tylėjęs. Vos ne Naujametinė naktis!
Kiaurą dieną įkyriai pratylėję trijų meškerių signalizatoriai staiga apsigalvojo ir vienas jų 22.30 val. taip ėmė intensyviai pypsėti, kad aš iš karto teleportavausi į praeitus metus, kada įkibo pirmasis gyvenimo šamas. Pakirtau ir... deja, deja, visiškas šnipštas, špyga taukuota kitame valo gale. Labnakt-nakt-nakt.
2025-08-30
2.30 val. nakties gavau melagingą iškvietimą, nes įšokęs į guminius batus bei pakirtęs meškerę supratau, kad buvau iškviestas be reikalo.
Tačiau 3.15 val. jau pašokau ne be reikalo. Gražus karšis. Ir vėl ant boilio.
Dieną Judita užkalbino pro šalį valtimi plaukusį Lieknesnį. Pasidalinome žvejybiniais įspūdžiais. Visų pirma, padėkojau jam už įkibusį gražų lyną ten, kur jis nurodė ieškoti ungurio. Padejavome, kad pastarąją parą kibimai visai liovėsi.
Lieknesnis prisipažino, kad nieko doro taip ir nepagavo – kelis kelių šimtų gramų karšiukus. Sakė lynų nemėgstąs, nes jų yra beprotiškai atsižvejojęs Sudotėlio ežere, esančiame kažkur netoli, Švenčionių rajone. Vieną kartą, esą, pagavo net 95! Tikiuosi, paleido, nes čia jau vos ne baudžiamąją bylą gali susiveikti. Porino, kad ten jam vienu metu kibo ir po du lynus ant sistemėlės. Į tokias galimas žvejų hiperbolizacijas visuomet žvelgiu su lengva šypsena. Ypač žinant, kokios įnoringos ir su charakteriu yra šios žuvys. Čia jums ne aukšlės, brolyčiai. Nesistengiu užginčyti to, ką girdėjau, bet vis dėlto...
Lieknesnis labiausiai mėgsta ešerius, o kadangi Vilniuje gyvena name, tai pats išsirūko pagautus didesnius karšius.
Visą pusdienį viena po kitos į mūsų vietas traukė mašinos, bet apsukdavo ratelį ir išsinešdindavo, nors galėjo paklausti, ar dar ilgai būsime. Popiet ir mes atismojavome su pro šalį išjudančiais Lieknesniu ir Apvalesniu – jiems pavyko anksčiau susivynioti meškeres. Dar pokštelėjau vandenin, kad kelelis nedulkėtų.
Nei Lieknesnio, nei Apvalesnio – visai puiki kaimynystė pasitaikė. Iki kitų kartų!
N.L.
2025-08-30
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą