Na, ką
gi, ką gi… Artėja, turbūt artėja… Kartu su jau gerokai iš bambalių
prisprogusiais bei brutaliais keiksmais plyšaujančiais perraudusiais
paežerių „ruoniais“ netrukus vandens telkiniuose ims pliuškentis ir nuo
žiemos ledo atitirpstančios žuvys. Vienok, vanduo dar gelia padus.
„Ruoniams“ nė motais. Tiesa, net žuvys tokias vietas dažniausiai
apiplaukia. Pasaulyje nėra nieko kvailiau už masines poilsiavietes, kad
ir kur jos bebūtų. Nutirpus sniegui, akį rėžia ne tik šiukšlės, bet ir
saulutėje išskystėję buduliai. Jei visa toji agresija gimsta iš Nemeilės, tuomet Nemeilę reikia kuo greičiau žudyti. Nemeilė Nemeile nenužudoma, tačiau Budulių
krašte reikia ypatingos valios ir… gyvo humoro jausmo, jei norite iš
pradžių išmokti mylėti mūsų šalį ir jos Žmogų tokį, koks jis yra, o
paskui, ką ten gali žinoti, gal kas nors vėžlio žingsneliu ir pajudės
šviesiosios pusės link. Platforma pamąstymui ir kūrybai.
Reportažą norėtųsi pradėti šia nuotrauka, nes ji labiausiai atitinka temos pavadinimą:
