– Primink namo numerį, – telefonu paprašiau Viliaus, jau besiruošdamas traukti į Žirmūnus pasigriebti jį žūklėn.
– Septyniasdešimt septintas, oi, tfu, čia butas, –
susipianiojo Vilius ir pridūrė: – Ai, tai tu atvaryk į butą, kam tau namas...
Man
iš karto akyse ėmė švytėti skaičiai 777. Tie, kurie būna ant loterijos bilietų
prie kasų. Jau įsivaizdavau save šmirinėjantį po visus Žirmūnų daugiabučius ir
ieškantį 77-to buto, kuriame slepiasi Vilius. Kas žino, gal ir dėl to mes su
„Kūrybinės kančios partijos“ įsteigėju žuvis gaudome itin retai. Pavyzdžiui,
paskutinį kartą tai darėme 2020 m. liepos 16 d., ketvirtadienį. Tada žvejojome
mūsų gyvenimo moto atspindinčiame ežere, kuris vadinasi Pravalas. Reportažą
apie tai galite skaityti čia: https://ilankele.blogspot.com/2020/07/pravalas-kiekvieno-zvejo-pareiga-tevynei.html
– Be žuvies negrįžkite, – teptuku grasina į ūsą besišypsantis pusamžis Viliaus kaimynas ir toliau susikaupęs dažo sienelę aplink laiptinės duris. – Neryje kol kas vanduo labai nusėdęs, vyrai grįžta namo be laimikių, ir šiaip pavasaris buvo labai šaltas, viskas vėluoja…
Taip
porina dažytojas, kol Vilius iš ketvirto aukšto žemyn nešasi mantą. Kai
pasirodo su ilgu pakietintu meškerių dėklu, dažytojas pastebi:
– Turbūt
ne į žvejybą, o į medžioklę traukiate…
– Į
Seimą, – patikslina Vilius, o kai jau kemšame daiktus mašinon, paduoda man
perlenktą maišelį ir sako: – Čia tau mano poezijos knyga.
– Oho,
koks įdomus formatas, – stebiuosi nudžiugintas siurprizu, per polietileną
apčiuopdamas knygą.
– Taip, beveik kaip maldaknygė…
Iš
siaurų Žirmūnų kiemų išsisukti buvo ne taip ir paprasta: ant mūsų turistinės
įrangos prigrūsto bolido vos ne užlipo keturi mikroautobusai, o galiausiai
sunkiai prasilenkėme ir šiukšliaveže, kurios kabinoje kaip bitės avilyje
krebždėjo juodaodžiai atvykėliai iš tolimų kraštų. Mes jau gyvename ateityje.
– Gal
jau pats metas varyti iš to miesto! – atsiduso „Kūrybinės kančios partijos“
įsteigėjas.
Vilius,
sėdėdamas šalia vairuotojo, visos kelionės metu labai mėgsta stebėti aplinką.
Nebūtų poetas… Man irgi patinka, kai vairuoja kiti – labiau atsiriša akys. Nuo
pat vaikystės nesuprantu, kaip galima keliaujant autobusu miegoti ir tiek daug
praleisti pro šalį.
– O,
o, žiūrėk, lapė! – staiga suriko bendrakeleivis, kai jau riedėjome kažkur
už Nemenčinės. Tuo metu jis spoksojo į dešinėje išsikerojusius krūmus ir akis į
akį susidūrė su pasakų gudruole.
–
Iš tikrųjų, kokia didžiulė, įspūdinga, retai tokią išvysi! – pritariau ir aš, žvelgdamas į
galinio vaizdo veidrodėlį, kuriame regėjau, kaip pasibaidžiusi kone raudonkailė
lapė snapė bandė kirsti Nemenčinės plentą. Akimirką pasirodė, kad ją gali
sutraiškyti iš priešpriešos atlekiantis transportas.
– Uch,
– atsiduso per petį atgal žvelgiantis bičiulis, – jai pavyko…
Per Pabradę, per gyvenvietę, įdomiu pavadinimu Kabakėlis,
dešinėje palikę Spenglo ežerą, per visokius Arnionis ir Žukaučiznas, atvykome į
mūsų su žmona Judita pastaraisiais metais pamėgtą Labanoro regioną, kuriame
telkšo Lakajos ežeras su savo iškyšuliais ir įlankėlėmis. Čia patyrėme įvairių
nuotykių, tad ir Viliui norėjau parodyti vietas, kur pernai pagavau nemažai
lynų, karšių, netgi įkliuvo pirmasis gyvenimo šamas. Išbandžiau įvairias
vietas, kurioms sugalvojau pavadinimus: kemsynė, šamynė, Lokio lieptas –
kadangi jis priklauso postambiam žmogeliui, kuris gyvena didžiulėje medinėje
troboje visai šalia ežero ir po apylinkę važinėja aukštu visureigiu, vis
gelbėdamas tragiškame kelyje į stovyklavietę pakibusius poilsiautojus.
Iki pat Lokio liepto vietovės vairavau kiek
įsitempęs, nes nebuvau tikras, ar rasime laisvą vietą – čia jų yra keletas, o
ir kibo jose pašėlusiai. Bet mums pasisekė – jokių ankstyvųjų turistų dar nė
kvapo. Matyt, seriogos, gintai ir vladziokai iš uab‘ų „santechtranslita“ ir
pan. dar nepasiėmė atostogų ir neatvarė čionai siaubti žuvų išteklių. Tad
nuostabioji pakrantė – mūsų!
– Viliau,
jau turėtų, manau, pasigirsti gegutė...
– Tu sakai, tu žinai...
– Ku-kū, ku-kū, ku-kū, – kur buvusi, kur nebuvusi akiplėša
įsiterpė į mūsų pokalbį. Video:
Ir pagaliau atėjo metas išsvajotajam pirmajam fyderio užmetimui! Dar
paprašiau, kad Vilius nufilmuotų. Sistemėlė nuskriejo labai gražiai, pliumptelėjo
vandenin, ton vieton, kur pernai pagavau ne vieną lyną, tik štai prieš
užlenkiant ritės lankelį, stiprus vėjo gūsis pasigavo laisvo valo likutį ir švystelėjo
jį į kairėje nukarusią pušies šaką. Nei silpnesnis, nei stipresnis
trūktelėjimas išlaisvinti meškerės nepadėjo, o Vilius (tikrą draugą nelaimėje
pažinsi!) puolė
ežeran bandydamas man padėti, bet... pamiršo aukštai užsitempti ką tik
įsispirtus guminius batus ir kaipmat juos prisėmė. Iš tokio nevykėlių tandemo
ėmė kvatoti kažkur ratusi sukusi varna:
– Kar kar, šitie priedurniai jau atvyko, kar, dabar bus įdomu!
– Ku
kū, ku kū, tikrai bus įdomu, – atitarė gegutė.
Neapsikentęs, kad Viliui reikia vargti su prisemtais
guminiais, trūktelėjau meškerę stipriau ir... valas iš šakų ištrūko. Valio! Nusprendžiau permesti, nes toks
prisvilęs pirmasis blynas kiek pakvipo dūmais Labanore, bet staiga supratau,
kad fyderio galiukas yra visiškai sukežintas ir nulūžęs. O tai buvo nauja ukrainietiška
meškerė, kurią taip nekantravau išbandyti! Gera pradžia – pusė darbo. Tereikia
sulaužyti visa kita ir ramiai važiuoti namo. Visa laimė, komplekte yra dar du
keičiami galiukai, tik truputį gaila, kad lūžo optimaliausias – 3 uncijų,
tačiau dar liko 2-jų ir 4-rių.
Vilius
po mano fyderio gelbėjimo operacijos:
„Kūrybinės
kančios partijos“ įkūrėjas, kai žvejoja dugninukėmis, pastaruoju metu su
sliekais ir musių lervomis nesikankina, nes labiau pamėgo boiliukus, ir štai
vienam iš jo boiliukų neatsispyrė šis gražus ešerys:
Tad po žūklės sakyti, kad nieko nepagavome jau būtų fakto klaida. Be to, Vilius, pasivaikščiojęs palei ežerą dešinėje, netrukus sugrįžo su dar vienu laimikiu. Video:
Užbėgdamas
įvykiams už akių, prisipažinsiu, kad daugiau nei per parą man pavyko pagauti…
apskritą nulį. Vos kelis kartus suveikė signalizatoriai, ir tai labai
neįtikinamai. Nors jau birželio pradžia, bet, kaip ir įtarėme, viskas taip vėluoja,
jog gali pamanyti, kad dabar pavasario vidurys, tarsi baltoji žuvis dar nebūtų
išneršusi, kas ir turbūt paaiškintų tokį nulinį jų aktyvumą.
Bet
svarbiausia, kad mums su Viliumi niekada netrūko aktyvumo, net jei niekas
nekibo. Visada galima surengti reidą palei ežerą. „Kūrybinės kančios partijos“
steigėjui net kilo mintis galbūt konfiskuoti kitame krante palei meldus
spiningavusio žvejo valtelę, kad negadintų mums nuotaikos:
– Kva kva, kva kva, šitie priedurniai tikrai atvyko! – lelijose kvarkė varlės.
– Ku
kū, ku kū, visai jau jiems ku kū, – pritarė gegutė.
Kai
taip nekimba, pats metas išbandyti visokią turistinę įrangą ir kitokius kranto
turistautojų privalumus:
Naktis
buvo ganėtinai vėsi, įsodrinta kurkiančių varlių simfoninio orkestro, kuriam
turbūt dirigavo koks nors vietinis Modestas Kvarkėnas.
Kitą dieną Vilius suspiningavo dar mažesnę lydekaitę, o ją paleisti į laisvę, pasirodo, tapo tikru iššūkiu. Video:
– O kaip čia taip atsirado Labanoro pavadinimas, iš žodžių labai ir noriu? – filosofavo „Kūrybinės kančios partijos“ įsteigėjas. Štai kas nutinka, kai žvejams nekimba.
– Gal
tu geriau Chat GPT paklausk, – pasiūliau žvelgdamas į sustingusį fyderio
galiuką.
– Kva
kva, kva kva, pagaliau tie nevispročiai išsinešdina, – melduose šaipėsi varlės,
iš vandens išsprogusiomis akimis stebėdamos, kaip mes gerą pusdienį bandom
susrinkti visą mantą, kurią atsigabenome.
– Ku
kū, ku kū, ir vėl čia bus ramu, – džiaugėsi gegutė.
– Klausyk,
o tau šiose vietovėse per kelią joks žvėris anksčiau neperbėgo? – susidomėjo
Vilius, kai jau per visokias Žukaučiznas traukėme atgalios.
– Keista,
bet ne, – atsakiau, perkratęs atmintį. Ir dar tebeskambant atsakymui, žvyrkelį
kirto riebus zuikis, kuris parodęs špygą pradingo krūmuose.
– Bliam,
neparvežam nė vienos žuvies, ar dabar tavo laiptinės kaimynas mus įleis pro
duris? – prisiminiau grasinimą, kai jau įvažiavome į vakare aprimusį Vilnių.
Laiptinės durys kvepėjo šviežiais dažais.
Nerijus Laurinavičius
„Poetinės žūklės
įlankėlės“ korespondentas.
P.S. Vilius visą gyvenimą leidžia Žirmūnuose, jis niekur kitur niekada negyveno. Gintis. Saugotis. Pa_dėti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą