Kaip mes su Simonu Žuvų Karaliumi Tūbausius šturmavome

Dar nespėjus papartinei Joninių uodegai išnykti krūmuose, 2021-ųjų metų birželio 26-ąją, 6-ą valandą ryto, kai į dangaus stadioną ką tik buvo išspirtas Saulės kamuolys, puikiai nusiteikęs kažkur Kretingos rajone myniau greičio pedalą Tūbausių tvenkinio link. Viduryje plento pastebėjau nudaužtą milžinišką kiškį.

Žemėlapyje Tūbausių tvenkinys, atidžiau įsižiūrėjus, irgi primena ant galinių kojų pasistiebusį zuikį. O šis vandens telkinys kažkada atsirado užtvenkus Akmenos upę. Jo ilgis yra apie 3,5 kilometro, o plotis – apie 400 metrų. Turi keletą ilgų atšakų-įlankų, yra išnuomotas, todėl ALIS sistemoje galima įsigyti čia žvejoti tinkamą bilietą.

Kol pirmą kartą gyvenime gyvai išvysiu Simoną Žuvų Karalių, galite pažiūrėti į kelias apylinkės nuotraukas, tai jums nieko nekainuos:

Atokios gamtos apsuptyje paslaptingai rymo Tūbausių kaimo Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčia. Vos tik pasirodęs Simonas Žuvų Karalius, iš karto pirmą kartą pripūtė naująją savo valtį – jis nusiteikęs vulkaniškai, bet tuo pačiu ir be galo ramiai.

Simonas dirba žūklės reikmenų parduotuvėje Klaipėdoje, o per pastarąsias tris paras iš širdies atplušėjo 42 valandas, tad po tokio krūvio 6-ą valandą iš Klaipėdos atlėkti žvejoti neaistringam žvejui būtų iššūkis kaip reikiant. Bet Simonas todėl ir yra žuvų Karalius, nes įsimylėjęs spiningavimą iki ausų. Bet kokiu atveju, šiek tiek kavos iš termosėlio prieš paruošiant spiningus – tikrai ne pro šalį.

„Padėk į šalį“, – sako aistringas spiningautojas, žvilgtelėjęs į mano lydekinį „Larus“ meškerykotį ir sukomplektuoja man 700-800 eurų vertės japoniško jautrumo ir subtilumo spiningaitį, kuris lipte limpa prie delno ir atrodo esantis ne ką sunkesnis už smilgą.

Prie „Vulkan“ valties Simonas pritvirtina elektra sukamą sraigtą, kelis laidų gnybtus prijungia prie valtin įstatyto akumuliatoriaus ir mes be jokio garso atsiplėšiame nuo kranto. Tyliai, tyliai, bundančios gamtos apsuptin. Nereikia nieko gąsdinti. Gyvenime ir taip užtenka motorų.

Pats Simonas Žuvų Karalius spiningavimo subtilybių periodiškai mokosi kartais pažūklaudamas su pasaulio spiningavimo čempionu iš Lietuvos, tad keletas subtilių pamokų tenka ir mano akims bei ausims. Viskas gan paprasta, nes kas paprasta, tas ir yra genialu. Bet tam tikrų dėsnių įsisąmoninimui ir suvokimui reikia laiko ir praktikos.

„Pokšt“, – it kulka į vandenį pokšteli volframiniai svareliai-varpeliai ir mes po truputį a la džigaujame (jei nepainioju sąvokų). Volframinis svarelis slankioja tarp viršutinio stoperio ir apatinio suktuko, o ilgo pavadžio gale ant kabliuko subtiliai pritvirtintas nedidelis guminis masalas – taip, kad kablio galiukas būtų nė kiek neišlindęs. Kadangi masalas šokdinamas palei dugną, taip mažiau kliūvama už žolių. Užmeti, lauki kol masalas nusileis ant dugno, valas atsipalaiduoja, tada kelis kartus pasuki ritę, palauki kol vėl valas tampa nebeįsitempęs, vėl kelis kartus suki ritę ir t.t. ir pan. Tokiam masalo šokiui turėtų neatsispirti ešeriai arba rainosios palei dugną slankiojančios lydekos. Vėliau naudosime ir kiek kitokią sistemėlę, kai nedidelis guminis masalas pamaunamas ant pačio kabliuko galiuko.

Neskubėdami apšaudome kairįjį tvenkinio krantą, o tada Simonas prisimena, kad automobilyje matomoje vietoje paliko mobilųjį telefoną, tad dėl ramybės ir saugumo nusprendžiame sugrįžti jo pasiimti. Vėl išlipę krantan, imame žvalgytis po dangų, nes mūsų link slenka ganėtinai juodi debesys ir, panašu, kad jiems gali pavykti mus „sužvejoti“. Programėlė telefone rodo, jog 100-200 kilometrų spinduliu Lietuvoje nėra jokios lietaus grėsmės, o mes pataikėme palįsti po vieninteliu tamsiu to regiono debesiu, klastingai besisukinėjančiu virš Tūbausių tvenkinio!

Nepaisydami dangaus grasinimų, ryžtamės nieko nelaukdami plaukti žvejoti – bala nematė to lietaus! Ir netrukus gauname per keteras vandens stichijos...

Pila kaip iš kibiro, o su valtimi nėra kur pasislėpti – nepalankūs krantai. Tvenkinio vanduo turbūt dvigubai šiltesnis už orą ir juo jau greitai bus galima užsiplikyti kavą. Lietaus lašai it volframo svareliai kapoja vandeningą Tūbausių „kailį“. Kol gręžiame rūbus, stebime itin įdomų vaizdelį: virš mūsų valties lietus jau liovėsi, o už kelių metrų jis toliau stulpu visa jėga pliekia tvenkinį. Visagalis džigauja. Ir šypsosi. Užkūkuoja gegutė pasiklydėlė, melduose užkvarkia varlės, bet netrukus prityla ir simfoniniame Tūbausių orkestre užleidžia vietą paukščiams. Vaizdo įrašas, Play spausti 2 kartus:

Štai pagaunu pirmąjį savo laimikį. „Gerai“, – sako Simonas Žuvų Karalius, – pradėjai valyti tvenkinį. Paslaptinga kriauklė ir du kito žvejo švinai. Ką sugebu, tai sugebu.

Net dangus pramerkė vieną akį pasižiūrėti į keistąjį nušvinintoją:

Ties pačiu valties bortu ešeriukas atsikabina nuo kabliuko, o jo brolis netrukus ir pasimauna:

Po vienuoliktojo Tūbausių bažnyčios varpo dūžio ešeriai būriais ima traukti į povandenines pamaldas, todėl vienas kitas vėl pakimba ant subtiliųjų Simono sistemėlių:

Net ir perplaukiant į kitą „apšaudymo“ vietą bei velkiaujant, užisispyrę Tūbausių pankai-neūžaugos ne kartą vijosi mūsų kabliukus. Čia keletas trumpų vaizdo įrašų (Play spausti 2 kartus):

Didesni ešeriai ir lydekos ironiškai šypsojosi į ūsą ir visai nenorėjo su mumis susipažinti. Karščiai, tvankuma ar dar kas... Tiesa, Simonas pasakojo, kad gerai pažįstamame ir specialia įranga nuskenuotame tvenkinyje, kurio gylius jis jau moka mintinai, ne kartą teko pagauti didelių laimikių.

„Kaip žūklė?“ – paklausėme vienintelių žvejų, su kuriais prasilenkėme ties tvenkinio viduriu. „Vienas lynas, ant plūdinės“, – atsakė šie.

Ne paslaptis, spiningavimo laikas trumpas, o po 12-ojo bažnyčios varpo dūžio paaiškėjo, kad ir Tūbausių „pankai“ po pamaldų nuplaukė prigulti ir apmąstyti santykius su žvejais, tad pats metas traukti užkandžius iš kuprinės ir visiškoje ramybėje šiek tiek užkąsti patiems bei aptarti gyvenimą.

Negąsdindami vandens gyventojų, plukdomi elektrinio varikliuko, suplaukiojome apie 10 kilometrų. Tik vandens čiuožikai prašvilpdami pro šalį kartais kaišiojo liežuviukus, it norėdami pasišaipyti iš mūsų subtilumo...

Taip mes su Simonu Žuvų Karaliumi šturmavome Tūbausius. Viliuosi, kad kada nors rudeniop galbūt pavyks vis tai pakartoti. Ačiū, Simonai, už bendrystę!

Ant Kretingos regiono plento nudaužto milžiniško kiškio jau nebebuvo, o žemėlapyje ir toliau liko įplotas į zuikį panašus Tūbausių tvenkinys.

Nerijus Ledkalnis

„Poetinės žūklės įlankėlė“

2021 06 26

Kretingos r.